Kaip ir visada, ūkininką Alfredą Gentry sutikome Emerald rančoje, čia jis praleidžia daugiausia savo laiko. Po dienos darbų ūkyje – auginant jaučius ir ruošiant maistą valstijos armijai, bei tarnybos valstijos Armijoje, jis ilsėjosi.
Rančos ramybė, garde besiganantys žirgai, kažkur toliau mykianti karvė ir kudakuojančios vištos, svirpiantys svirpliai, laužo skleidžiama šiluma ir švelni gitaros muzika nuteikė ramiam pokalbiui.
– Sveiki ponas Alfredai, kaip jums sekasi?
– Sveiki ponas Billai, sekasi neblogai, galėtų būti geriau, bet neblogai jau irgi gerai. – ramiu balsu atsakė Alfredas ir vėl mislingai nugrimzdo į savo grojamo, populiaraus muzikos kūrinio skambesį.
– Papasakokite, ką Jūs čia veikiate vienas ir atsiskyręs nuo visų?
– Kodėl atsiskyręs? Neatsiskyręs, tik nelabai mėgstu miesto šurmulį. Man patinka ramybė ir saugumas, o Jums nepatinka? – šypsosi ir toliau skambina gitara. Kiek pagrojęs kalba toliau – esu tikrai ne vienas, nuo pat mano įsikurimo čia mane nuolat aplankote Jūs, ponas Billai, pro rančą nuolat kursuoja patruliuojantys Šerifai, atvyksta visokio plauko prasimanėliai, bandantys pavogti valstijos turtą ir parduoti miestų vertelgoms, ne visi protingi, kartais tenka su jai ir pakariauti.
Visai nesenai prie rančos darbuotojų prisijungė ūkininkas Diego Don, kuris man labai padeda, už suteiktą gardą avims ar buliams auginti jis padeda man paruošti maistą armijai.
– Minėjote, kad ruošiate maistą armijai? Kodėl?
– Taip ir jau pristatėme pirmą 100 vienetų keptos avienos. Baigiame paruošti ir sekančią partiją. Aš jau ilgai ganau savo gyvulius šioje rančoje ir mačiau daug valstijos turto grobstymo atvejų, specialiai tam ir informavau Šerifų Maršalą, kad būtina sustiprinti rančų, esančių saloje apsaugą.
O, kad mėsa nebūtų vagiama nusprendžiau parašyti salos Gubernatoriui ir pasiūlyti atlikti reikiamus darbus, kad mėsa ar jau paruoštas (keptas) maistas patektų ten kur reikia, o šiuo metu maisto reikia besiformuojančiai valstijos armijai. – iš dėtuvės išsitraukia dokumentą ir rodydamas kalba toliau. – gubernatorius mano siūlymą iš dalies patvirtino ir leido tiekti maistą armijai iš šios rančos tol, kol neatsiras nuomininkas, mat norint pilnai įsikurti šioje rančoje reikia mokėti mėnesinį salos rėmimo mokęstį.
Gubernatorius savo ruožtu leido realizuoti po avies skertuvių likusius subproduktus. Kol kas dirbame taip, tačiau su ūkininku Diego svarstome visas galimybes.
– O kokia naudą gautumėte Jūs jei mokėtumėte tą mėnesinį salos paramos mokęstį?
– Pasvarstykit pats, ponas Billai, dabar gyvenu palapinėje, o gyvenčiau čia, name. – pirštu parodo į netoliese stovintį gražų namą, – turėčiau spintą daiktams ir ginklams pasidėti, kartu su rančos nuoma gaučiau verslo sąskaitą ir sutartį su valstijos socialinės apsaugos tarnyba, galėčiau įdarbinti kitus, norinčius ūkininkauti, kaip matote čia pat yra ūkininkų parduodamos produkcijos parduotuvė, o taip pat salūnas pramogoms ir poilsiui vakarais organizuoti, tiesa jis nuo nenaudojimo stovi išvogtais baldais, bet manau, kad atsiradus nuomininkui ar išsinuomavus mums Gubernatorius atsiųstų naujus.
Dar pamiršau pasakyti, kad jei sudarai nuomos sutartį gubernatorius suteikia licenziją vienam unikaliam produktui saloje gaminti. Kiek žinau, daugelis renkasi samagono virimo aparatus viskiui ar brendžiui gaminti, tačiau esu informuotas, kad galima pasirinkti ir kitą produktą.
– Kaip rasti salos gubernatorių jei nori sudaryti nuomos sutartį?
– Tai turbūt geriausia kreiptis į Valentine miesto maršalą Beną Thomsoną, o jis jau geriau žinos, kaip sudaromos tokios sutartys. Jei nuspręsime nuomotis, kažkaip rasime. Viską radome ir atrandame, rasime ir Gubernatorių, – juokiasi ir toliau skambina gitara.
– Savanoriaujate valstijos Armijos pajėgose, kas paskatino priimti tokį sprendimą?
– Tokį sprendimą priėmiau paskatintas paprasto gyvenimiško įvykio. Atsimetane ponas Billai kai padėjote man nugabenti subproduktus į Rhod miestelį, o pakeliui namo mus užpuolė netaikiai nusiteikusių salos gyventojų šutvė?
Nors ir turėjome ginklus, tačiau nesugebėjome jais pasinaudoti, tad ir nusprendžiau stoti į armijos gretas ir išmokti naudoti ginklą, o svarbiausia sužinoti ir išmokti taisiklingai naudoti ginklą, neperžiangiant savigynos ribų. Naudodamasis proga, kviečiu visus, saloje gyvenančius ir tvarkai saloje neabejingus pilečius jungtis į armijos gretas.
– Kokie Jūsų ateities planai?
– Šiuo metu pablogėjo mano sveikata, tad turiu skirti laiko sveikatos stiprinimui, tad negaliu skirti daug laiko darbui rančoje, todėl kviečiu saloje dirbančius ūkininkus prisijungti, ganyti savo bandas Emerald rančoje, padėti man ruošiant maistą armijos valgyklai, o aš padėsiu realizuoti likusius subproduktus.
Rančoje nuolat kurename laužą – ugnis visada turi lydėti žmogų jo kelyje. Tai šiluma, energija, kelrodis. Įžiebęs ugnį tu gali atbaidyti plėšrūnus, išsikepti mėsą, išsivirti arbatos, galų gale atsisėsti prie ugnies ir ramiai pamąstyti kaip tau sekėsi šiandien ir ką bandysi daryti rytoj.
Planuojame pradėti tiekti karvelius valstijos Armijai. Šalia rančos esame numatę vietą palapinių miesteliui. Ir nesvarbu ar nuspręsime nuomotis rančą patys, ar ją išsinuomos koks ponas iš miesto, manau geriems ūkininkams vietos visada atsiras ir bus galima sudaryti dabo sutartis.
– Ačiū Jums už pokalbį ponas Alfredai Gentry. Gal norite ką nors pridurti?
– Jau ir taip ilgai čia su jumis užsiplepėjau, ponas Billai. Ką jau čia be pridursi. Laukia daug darbų, kviečiu prisijungti bendraminčius. Ačiū.
